Paieška
+370 650 90704
Cart
YURGA

JURGA LAGO

Birdie

Dizainerė, menininkė, rašytoja.

YURGA

Birdie Birdie Birdie

… Šiandien beveik niekada nebūna rimtų žiemų. Tokių tikrų, kad ilgai išsilaikytų sniegas, nors iš vaikystės prisimenu baltus jo kalnus, užšalusias Kuršių marias ir babytę, parsinešančią į trobą sušalusius į ledo gabalą skalbinius – kraudavo juos vieną ant kito, tarsi kokius kumpius, o paskui padžiaudavo troboje prie krosnies. Iki šiol nesuprantu, ar marškiniai, virsdami ledu, nors kiek išdžiūdavo? Pamenu tas sniego tvirtoves – man mažai atrodydavo, kad jos yra tikri everestai. Kartais, palikę mane kaime per žiemos atostogas, tėvai negalėdavo pasiimti, nes sniego būdavo tiek, kad mūsų mažas geltonas tarybinis „Žiguliukas“ užstrigdavo kvadratine nosimi į jo krūvą tiesiog vidury gatvės. Likdavau pas senelius, kol aptirpdavo sniegas ir atleisdavo kelius. Tada sėdėdavau prie lango ir piešdavau. Visada, kiek tik save prisimenu piešdavau.

Paaugusi į kaimą atvykdavau autobusu. Nebuvo telefonų, bet senelius visada rasdavau namie. Keistas dalykas šiandien, ką? Visada rasti namuose mylimus žmones? VISADA… Apvalus autobusas su stambia oria konduktore, apsikarsčiusia skirtingais bilietų rulonėliais į mūsų kaimą važiuodavo tik du kartus per dieną – labai anksti ryte ir vakarais – išlipdavau mažoje stotelėje su vienu suolu – saulė jau būdavo žemai pakibusi, kažkur ties tamsiais Varnių miškais. Tolumoje baubdavo galvijai, lojo šunys, o pažeme karpė kregždės. Tada neidavau į namus, o pasukdavau pro medinę geltoną bažnytėlę, kur klebonas pats ravėjo gėlių darželius, tiesiai į ganyklas – pro senąsias kapines, palei upeliuką, pro suklypusią Šarkūnienės krautuvėlę – tokiu metu ant medinių durų jau kabodavo didžiulė surūdyjusi spyna, nes kaimas eidavo parsivesti karvių. Visas savo karves babytė vadindavo Žibutėmis… Toks paprastas rodėsi gyvenimas, kartu toks ilgas ir ištįsęs į nesuvokiamai tolimą ateitį, kai užaugusi galbūt tapsiu to mažo autobusiuko konduktore – plėšysiu visokio ilgio ir pločio bilietėlius ir oriai kažką žymėsiu, sėdėdama ant priekinės rudos sėdynės. Žmonės stumdysis aplink, o aš niekur neskubėsiu, nes „skuba tik alkani žvėrys“ sakydavo senelis… Aš užaugau ten – mažame sovietiniame kaimelyje, kurio nebuvo nė viename tarybinės Lietuvos žemėlapyje, kaip ir mano šalies – jos tada nebuvo nė viename pasaulio žemėlapyje…

 

Visos vasaros ir žiemos, visos atostogos pralėkė ten – vaikystė, ankstyva paauglystė – bandant visokias naujas pasaulio ir gyvenimo ribas, mažytėje sodyboje šalia tvenkinio tilpo visas pasaulis ir kartu nebuvo nieko, tik TYLA! Pirmomis dienomis, atvykus iš miesto, ji tiesiog užkimšdavo galvą ir klausą, lyg vata, ypač naktį, kai akims nebelikdavo kur užkliūti, nes tamsa irgi būdavo gili ir aklina. Aplink – dideli miškai, pilni laukinių gervuogių, rudenį nusidriekdavo grybų tiltai, o glūdumon reikėdavo bristi su guminiais batais, nes plytėjo klampūs raisteliai, viliojantys laumžirgiais ir stambiomis bruknėmis. Ir PAUKŠČIAI… ten būdavo tiek paukščių, kad paskui mieste, vartydama knygą „LTSR paukščiai“, pusė joje juodu rašalu nupaišytų keisčiausių sparnuočių jau pažinojau ir juos visus nuspalvinau.

Birdie Birdie

Laisvės koncentratas

Kartais pagalvoju, kad geriau garsiai nepasakoti, kaip mokiausi… Savo pilkoje tarybinėje mokykloje praleisdavau daugybę pamokų, prastai sekėsi visokios matematikos, nes visada piešdavau. Vieną pavasarį išgirdau apie tai, kad prestižinė Klaipėdos berniukų menų gimnazija nutarė labai surizikuoti ir… priimti mergaites. Rizikavau ir aš – po didelės atrankos, pokalbių ir egzaminų įstojau į Balsio menų gimnaziją! Tuomet buvau šešiolikos ir nežinojau, kad mokykla gali būti tokia… Kalbu apie laisvę. Apie absoliučią, neribojamą, šiandien protu nesuvokiamą laisvę, kokią tik galėjo gauti, matyti, įsivaizduoti ir susapnuoti jaunas žmogus ir jo mokytojai. Jeigu tik žinotumėte!

Balsinė buvo įsikūrusi Klaipėdos pašonėje senuose rūmuose, prie tvenkinio su nulinkusiais gluosniais. Tikri didžiuliai rūmai marmuro grindimis, stikliniu bendrabučio priestatu, koncertų ir sporto salėmis, valgykla ir… baru viduje. Jos direktorius buvo Albertas Rožė. Per visą mano gyvenimą tai buvo vienintelė įstaiga, išmokiusi mane piešti, rašyti prozą, mylėti knygas, muziką, mąstyti, nebijoti kurti ir išvis – nebijoti NIEKO gyvenime.

Nežinau, ar drįsčiau taip mokyti savo vaikus… Nežinau, bet dažnai pagalvoju, nes rytais lėkdavau į mokyklą net sirgdama – apsimesdavau sveika, kai turėdavau temperatūros, o autobusas visada važiuodavo per lėtai…

Mes mokėmės po 12 valandų į parą. Skaitėme rusų poeziją, Kafką, Rilkę, Kortasarą, Markesą ir dešimtis, ne, šimtus knygų! Rašėmė eiles, diskutavome apie menus iki pasiutimo, piešėme gyvus ir gipsinius modelius… Turėjome savo didžiulę klasę su raktu, kur dažnai negalėdavo įeiti… mokytojai… ir grodavo visoks džiazas ir rokas. Ji buvo prigrūsta rekvizito, kaip kokie teatro užkulisiai – senovinių baldų, gipso galvų, dažų, drobių ir molbertų, turėjome ten savo naminio vyno bačką, gyvą juodą katę, arbatinuką, lovą, maisto, nes kartais kažkuris dirbdavom per naktį. Turėjome ir dar šį tą, ko istorija niekada nedrįs šiandien garsiai minėti ir rašyti…

Kartais modeliais būdavo vienuoliai bernardinai – iki pakvaišimo, entuziastingai ir jaunatviškai ginčydavomės su jais apie visas religijas iš eilės. Jie juokdavosi – atrodė tikri išminčiai…

Šiandieninė vis didėjanti kontrolė aplinkoje man kelia nuostabą. Ir tik dabar suprantu, kaip neįtikėtinai mes užaugome! Pusė mūsų klasės mokėsi muzikos, kita pusė – dailės… Iki pietų būdavo „kalbos ir matiekos“, popiet – menai. Absoliučioje, šiandienos standartais nesuvokiamoje laisvėje… Nebuvo patyčių. Nebuvo prievartos. Nebuvo kontrolės. Nebuvo didelių konfliktų su mokytojais, tik ginčai ir pokalbiai… kartais iki ryto, ginčijantis apie menus ir literatūrą. Eidavome į namus pas juos, pažinojome šeimas, kartu vykdavom į koncertus ir parodas. Paskatinta literatūros mokytojo, ėmiau rašyti ir laimėjau Vilniuje respublikinį literatų konkursą. Toliau sekė begalinis noras augti ir „būti kažkuo“, nes grafikos mokytojas man pašnabždėjo – „tu esi ypatinga, daug gali, vaikeli“ (paskui sužinojau, kad taip sakė visiems).  🙂

Birdie Birdie Birdie

Ir paskui, Vilniaus Dailės Akademijoje jos nebebuvo… Piešiau tai, ką liepdavo, kaip liepdavo ir tik tada, kai liepdavo… klausydavome susiraukusių profesorių (mums nedėstė nė viena moteris, nes dar buvo „boboms mene ne vieta“), o su manimi kambaryje gyveno begalinė vienatvė, jaučiau – imu bijoti piešti… Su savimi turėjau savo vaikystės paukščių knygą – vartydavau ją, o apimdavo  neviltis ir baimė. Du ilgi abejonių metai… Tada atradau madą – čia susijungė, rodos, visa įmanoma kūryba – dizainas, menas, muzika, teatras… nėriau į svaigų pirmosios savo kolekcijos kūrimą. Pamiršau viską pasaulyje, tik bijojau, kad man, atėjusiai iš „grynųjų nučiuožusių menininkų pasaulio“ į dizaino ir pinigo karalystę, neleis dalyvauti tuo metu populiariausiame alternatyvios mados festivalyje „ArMada“. Patekau į finalą. Po trijų dienų ir daugybės pristatymų, sėkmė pajuokavo ir pravėrė naują uždangą – šį kartą į mados pasaulį – mano kolekcija „Giminės“ tapo nugalėtoja! Atsivėrė kitas – stebinantis, prabangus, viliojantis kaip velnias mados ir dizaino pasaulis…

Kai po mokslų ir ilgų kelionių vėl grįžau į Klapėdą, miestą radau kitokį – palei marias išsitęsęs jo senamiestis, kaip ir visi Lietuvos senamiesčiai merdėjo visai šalia įsikūrus prekybos centrams, o visa šalis vis labiau panašėjo į laukinius vakarus… Lietuva jau skaičiavo dvyliktuosius nepriklausomybės metus. Sovietmečiu buvusi aktyvus, kultūringas miestas, Klaipėda tuštėjo – ją palietė milžiniška emigracijos banga, iššlavusi visą šalį taip, kad mažesniuose miesteliuose teko uždaryti mokyklas –  atsidarius geležinei sovietmečio uždangai, žmones ginė noras gyventi „kitaip“, viliojo turtingi, išsvajoti Vakarai. Sovietmetis nenoriai traukėsi, o kapitalizmas įžengė su visa savo galybe ir šalis siūbavo it pustuštis krovininis laivas audringoje jūroje – sukosi tamsūs verslai, galingieji stumdėsi ir draskėsi dėl riebių kąsnių, korupcija smaugė jauną Lietuvą ir ji buvo tikra galimybių šalis, tikra pažadėtoji žemė tiems, kas turėjo pinigų, ryšių ir agresyvumo. Ėmėme skubėti…

Buvo vasario 14-oji. Tądien lėkiau į senos vaistinės patalpose įsikūrusį apšepusį Vilniaus banką – man buvo paskirtas laikas ir galų gale, po ilgiausio derinimo ir kelis mėnesius tvarkytų popierių, turėjo būti įregistruota YURGA sąskaita. Taip, tikrai žinojau – tai bus PIRMASIS  atkurtos nepriklausomos  Lietuvos juvelyrikos prekės ženklas. Stambi, plaukus į kuodelį susisukusi moteriškė uždėjo antspaudą – įmonei leista veikti… Ir nebuvo mados tądien švęsti. Tikrai. Valentinas buvo kažkoks širdelėmis apsikaišęs svetimas veikėjas, kuriuo Lietuva domėjosi vangiai ir nelaikė nei meilės, nei kokios kitos banalios  seilėtos šventės priežastimi. Žinojau – kursiu paukščius. Ir mano ženklas bus paukštis – ne gražuolė gulbė, ne stiprus erelis, o va toks mažas linksmas paukštelis – LAISVĖS IR GYVENIMO DŽIAUGSMO simbolis. Jis nesivaikys mados ir bus ištikimas draugas metų metus, o svarbiausia – mano papuošalai pasakos istorijas, jie neateis į šį daiktų pilną pasaulį be reikalo, nes bus gerai apmąstyti ir pilni prasmių – grožio pilna gamtoje, nebūtina prisiliesti žmogui, o skandinaviškas minimalizmas čia bus retas svečias, nes minimalizmo gamtoje yra minimaliai…Šiek tiek lengvo humoro ir smagios ironijos, žiupsnelis intelekto, mažai minimalizmo, nes ir gamtoje jo yra minimaliai… 🙂

 

YURGA užsakymai bei papuošalai, sukurti:

Ispanijos princesei Letizia’i Ortiz Rocasolano

JAV valstybės sekretorei Hillary Clinton

Rusijos Užsienio reikalų ministrui – Sergejui Lavrovui

Kazachstano respublikos prezidentui – Nursultan’ui Nazarbajev’ui

ES užsienio reikalų ir saugumo įgaliotinei – Catherine Ashton

YURGA  pristatyta Madrido Dekoratyvinio meno muziejuje.

Birdie

Krepšelis tuščias

Uždaryti
Pristatymas ir grąžinimas