Sagė “Žvaigždėta Paukštė”

Sagė Žvaigždėta Paukštė :

Sagė “Žvaigždėta Paukštė” Tarsi dangus – spindintis kelrodėmis žvaigždėmis aksominę naktį. Kiekviena žvaigždė turi vardą, turi savo mažą pasaulį – galbūt ten gyvena rožė, galbūt lapė, o galbūt Mažasis pricas? Paukštė neša didelį dangų ir šiltą, jaukią jo naktį, kad skleistųsi ramybė, kad atėjus rytui, visos gėlės būtų žvalios ir paaugusios.

Vėjas ir laisvė praktiškai yra tas pats. Kaip žvaigždės ir svajonės. Kai atsistoji vidury laukų, užsimerki, atsuki vėjui veidą, jauti, kad jis atskrenda iš toli ir jo tuoj nebeliks – bus toliau, nei gali įsivaizduoti… Gražiausiai jis įsisuka į plaukus. Jį gali įkvėpti. Ir vėjas, jo kvapas bus žiemos, pavasario, rudens ar vasaros, bet visada kvepės namais. Ankstyvais vaikystės rytais, kai mus pažadindavo ne žadintuvai, ne telefonai, o saulė pro užuolaidų plyšelį… arba vėlyvais vakarais, kai  užmigdydavo tyla ir blanki žvaigždžių šviesa pro tą patį vaikystės langą, užmigdydavo svajonės.

Vėjas kvepia laime, nes jis visada primena vaikystę, kai dar būdavo laiko. Kai dar stipriai kvepėdavo jazminai prie močiutės namo tvoros galo, gubojos prie jūros Smiltynėje, pušys Nidoje… Vaikystės dienos būdavo tris kartus ilgesnės, o gal net kokius penkis…  Vaikystės kvapas visada bus gamtos kvapas. Nes žaliuose jos namuose laikas bėga kitaip – čia visko daugiau – kvapų, oro, žvaigždžių ir … laiko. Tik mažas žmogus mato paukščius. Didelių žmonių akims paukščiai yra nereikalingi. Didelių žmonių svajonės būna suskaičiuojamos, išsprendžiamos, suplanuojamos, vaikystės svajonės – lyg paukščiai ir jos yra būtina laimės sąlyga, jos yra laimės sparnai…

Tekstas – Jurgos Lago ©